Savivertė ir ribos artimuose santykiuose

Savivertė ir ribos artimuose santykiuose

Savivertė ir ribos artimuose santykiuose – tai tema, kuri lyg tyla skamba kiekviename iš mūsų. Kartais labai tyliai – tarsi vidinis šnabždesys, kai niekas nemato, bet tu jauti, kad kažkas ne taip. Kad kažkas į tave per daug braunasi. Kad tu – save pamažu prarandi.

Šiuolaikinėse porose ši tema tampa ne tik aktuali – ji tampa būtina. Todėl šis tekstas skirtas ne tam, kad parodytų, kaip reikia „teisingai mylėti“, o tam, kad padėtų atsigręžti į save: į tai, kur baigiasi „mes“ ir prasideda „aš“.

Mes gyvename emocinio pertekliaus amžiuje. Turime daugybę knygų apie santykius, tūkstančius patarimų „kaip elgtis poroje“, bet tuo pačiu – vis daugiau vidinio sutrikimo. Kodėl? Todėl, kad žinių daug, o ryšio su savimi – mažai.

Šiandien labai lengva patekti į santykius, kuriuose iš pradžių būname „geri“, „pakantūs“, „besąlygiški“, o vėliau – pradedame slopinti savo poreikius, ribas, net savivertę. Ir ne todėl, kad norime kentėti. O todėl, kad norime būti mylimi. Tačiau meilė neturi kainuoti mūsų esmės.

Kai neturime aiškių ribų, netenkame vieno svarbiausių dalykų – savigarbos. O kai prarandame savivertę, net ir santykiai, kurie atrodė „meilė“, ima slėgti. Todėl dabar labai svarbu kalbėti apie tai, kaip santykiuose išlikti savimi. Kaip ne tik mylėti kitą, bet ir nepamesti savęs.

Kas nutinka, kai ribos neryškios?

Kai santykiuose nėra sveikų ribų, žmogus pradeda gyventi svetimą gyvenimą. Jis tampa ne partneriu, o įtinkančiu. Ne žmogumi – o funkcija.

• Emocinis nutolimas

• Pasyvi agresija

• Nuolatinis pritarimo ieškojimas

• Vidinė panika: „Jei pasakysiu savo tiesą – mane atstums.“

Žmogus pradeda save mažinti, kad tilptų į kito lūkesčius. Pradeda tylėti, kai skauda. Atsiprašinėti, kai net neklydo. O blogiausia – pradeda tikėti, kad toks „sumažintas aš“ yra normalu.

Tai pavojinga ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai – atsiranda perdegimas, nerimas, net somatiniai simptomai. Ribų nebuvimas dažnai persirengia „meile“. Bet meilė yra ryšys, kuriame kvėpuoja du – o ne tik vienas.

Savivertė prasideda ne nuo to, kaip tave mato kitas, o nuo to, kaip tu matai save.
Tai ne šūkis – tai praktika.

5 žingsniai savivertei ir riboms atkurti:

1. Pirmiausia sau pasakyk tiesą. „Man skaudu.“ „Aš jaučiuosi ignoruojama.“ Ne partneriui – pirmiausia sau. Leisk sau įvardyti, kas tave liečia.

2. Praktikuok sveiką savanaudiškumą. Rinkis save. Ne nuolat. Bet pakankamai dažnai, kad nepamirštum, kas tu.

3. Nepateisink partnerio elgesio, kuris tave skaudina. Net jei jis turi „priežasčių“. Tavo jausmas – svarbus.

4. Kalbėk. Net jei dreba balsas. Ne ultimatumu, bet nuo širdies. „Kai taip atsitinka, aš jaučiuosi...“ – tai pradžia, o ne kaltinimas.

5. Įsiklausyk, kaip tu kalbi su savimi. Jei vidinis balsas smerkia, nevertina, tyli, kai skauda – pradėk mokytis kalbėti kitaip. Su meile.

Ribos nėra siena. Tai durys su rankena iš vidaus. Tu sprendi, kas ir kaip gali įeiti. Tai ne pabaiga, o pradžia. Meilės sau. Ir vietos santykiui, kuriame kvėpuoja du.